Istorija
- Lietuvos proistorė
- Lietuvos proistorės periodizacija. Archeologinės kultūros
- Baltų susidarymas. Baltų gentys ir jų likimas
- Baltų patekimas į Vakarų Europos akiratį
- Šv. Brunonas ir 1009-ųjų misija
- Lietuvos didvalstybės kūrimasis
- LDK europėjimas ir christianizacija
- LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija
- LDK Abiejų Tautų Respublikoje. Katalikiškoji reforma
- Valstybės ir visuomenės reformos. ATR sunaikinimas
- Lietuva Rusijos imperijoje. Moderniosios tautos kūrimas
- Modernioji Lietuvos Respublika
- Okupuota Lietuva. Sovietizacija
- Šiuolaikinė Lietuvos valstybė
Lietuvos proistorė
Tradiciškai mokslininkai žinių apie žmonijos istoriją semiasi iš vadinamųjų rašytinių šaltinių, t.y. įvairaus pobūdžio raštų ar užrašų, kuriuos paliko praeities žmonės ir kurie išliko iki šių dienų. Šiuo tradiciniu būdu pažinti žmonijos praeitį galima tik nuo tada, kai žmonės jau buvo išradę raštą. Tai įvyko maždaug prieš 5-6 tūkstančius metų vadinamajame Derlingajame Pusmėnulyje. Tai yra tradiciškai suprantamos istorijos slenkstis: nuo tada prasidėjo istorija, o iki tol buvo priešistorė (t.y. ikiistoriniai laikai).
Vis dėlto mokslininkus neabejotinai domina ir tolimesnė žmonijos praeitis. Jai pažinti daugiausiai padeda archeologija. Tai savarankiška istorijos mokslo šaka, kurios pagrindinis metodas yra kasinėjimai ieškant materialių praeities pėdsakų (radinių).
Žinoma, minėtas žmonijos istorijos proceso suskirstymas yra labai stambus ir netolygus. Todėl mokslininkai yra sukūrę kur kas daugiau įvairių kriterijų, kuriais remiantis visos žmonijos ar atskirų visuomenių istorinė raida skirstoma į laikotarpius (pvz., remiantis komunikacijos technologijų raida, skiriami keturi laikotarpiai: žodinės komunikacijos, fonetinio rašto, „Gutenbergo galaktikos“, t.y. knygų spausdinimo ir elektroninės komunikacijos). Viena populiariausių periodizacijų (t.y. skaidymų į laikotarpius) išlieka tradicinis (pradėtas taikyti dar XIX a. viduryje) skirstymas į amžius pagal tai iš kokios medžiagos buvo gaminami pagrindiniai įrankiai. Taigi, skiriami trys pagrindiniai: akmens, bronzos ir geležies amžiai. Kadangi toks skirstymas irgi gana netolygus, nes akmens amžius yra labai ilgas, todėl jis dar skaidomas į smulkesnius tarpsnius. Seniausi Lietuvos gyventojai taip pat savo istorinės raidos kelią pradėjo nuo akmens amžiaus.
Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį, kad kartais praeities tyrinėtojai išskiria ir proistorės laikotarpį. Šis susijęs su netolygia žmonijos istorine raida. Dėl labai skirtingų gamtos sąlygų įvairiose Žemės rutulio vietose žmonių raida buvo labai netolygi, esminiai skirtumai išryškėjo jau prieš daugelį tūkstančių metų. Žmonių darbo įrankiai, verslai, gyvensena keitėsi labai nevienodai. Skirtingu metu įvairios tautos pradėjo vartoti ir raštą: vienos tautos jį jau turėjo, o kaimyninės tautelės ar gentys dar ne. Proistore būtent ir vadinamas toks tautų ar genčių gyvavimo tarpsnis, kai jos pačios dar neturėjo rašto, bet apie jas žinių yra išlikę kaimyninių ar tolimesnių tautų raštuose. Taigi tos ar kitos tautos proistorės laikotarpio pradžia laikytinas jos protėvių (mūsų atveju − baltų) pirmasis patikimas paminėjimas kitų tautų rašytiniuose šaltiniuose.
Žmonijos priešistorinės raidos etapas buvo labai ilgas, kuris truko beveik 2,5 miljono metų. Per jį įvyko milžiniškų pokyčių: keitėsi darbo įrankiai, verslai, gyvenimo būdas, taip pat ir pats žmogus. Juk pirmuosius įrankius beveik prieš 2,5 milijono metų ėmę gaminti šiuolaikinio žmogaus protėviai patyrė ilgą biologinę evoliuciją, kurios metu dar gerokai kito jų kūno sandara (ypač tobulėjo rankos ir smegenys). Vis dėlto svarbiausiu perversmu žmonijos raidoje priešistorės laikotarpiu laikoma vadinamoji neolito revoliucija. Jos esmė − perėjimas nuo pasisavinamojo prie gamybinio (atkuriamojo) ūkio. Iki tol žmonės naudojosi tuo, ką teikė gamta − rankiojo visa kas valgoma, medžiojo, žvejojo, o nuo neolito revoliucijos jie ėmė patys auginti domestikuotus (prijaukintus ir nelaisvės sąlygomis veisiamus) augalus ir gyvūnus. Žmonės tapo mažiau priklausomi nuo gamtos, gyvulininkystė, o ypač žemdirbystė leido išmaitinti kur kas daugiau žmonių toje pačioje teritorijoje, bet reikėjo ir gerokai daugiau dirbti.
Dar XVIII a. pabaigoje kalbininkai pastebėjo kai kurių kalbų (visų pirma skirtingų kalbų žodžių) panašumą ir iškėlė bendros kilmės prielaidą. Remiantis šiuo kriterijumi kalbininkai jau seniai suskirstė atskiras kalbas į kalbų šeimas, o šeimos skaidomos į labiau giminingų kalbų grupes ir pogrupius. Pagal kalbą grupuojamos ir tautos bei gentys, nors tai ir ne visada labai tikslu. Didžiausia šiuolaikinė kalbų šeima yra indoeuropiečių. Mūsų lietuvių kalba taip pat jai priskiriama. Pasak kalbininkų, visos vienos kalbinės šeimos kalbos išsirutuliojo iš vienos prokalbės. Mokslininkai bando rekonstruoti ne tik, kaip skambėjo toji prokalbė, bet ir kur gyveno ja kalbėję žmonės. Dėl indoeuropiečių protėvių keltos įvairiausios hipotezės, tačiau vienos įtikinančios versijos kol kas nėra. Su indoeuropiečių protėvynės ir jų migracijos klausimais glaudžiai susijusi ir mūsų protėvių baltų susidarymo problema. Esama keleto teorijų. Šiaip ar taip apie baltus galima kalbėti nuo III ir II tūkstantemčio pr. Kr. sandūros. Atskiros baltų gentys pradėjo išsiskirti apie I tūkstantmečio pr. Kr. vidurį, o visas atskirų baltų genčių ir jų susivienijimų (kilčių) formavimosi procesas truko daugiau nei 1000 metų.
Baltų susidarymo metu mūsų protėviai jau buvo perėję prie gamybinio (atkuriamojo) ūkio − vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste (žemdirbystė buvo labiau išplėtota vakarų baltų, nes jų gyvenamos žemės buvo derlingesnės). Tas laikas, kai žmonės pragyveno vien iš medžioklės, žvejybos ir rankiojimo, ir mūsų kraštuose jau buvo nugrimzdęs į praeitį. Netrukus − II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje − Lietuvos teritoriją pasiekė ir pirmieji metalo − bronzos − dirbiniai.
Tuo metu, kai Lietuvoje dar buvo bronzos amžius, Europoje jau klestėjo graikiškoji antikinė civilizacija, tačiau žinių apie atokiai nuo civilizacijos centrų gyvenusius baltus jie, atrodo, neturėjo. Tiesa, prekybinių ryšių būta: baltai (ir jų pirmtakai) dar nuo akmens amžiaus pabaigos prekiavo gintaru tiek su šiaurinio Viduržemio jūros baseino šalimis, tiek su dar tolimesniais kraštais. Romos imperijos klestėjimo laikais gintaro poreikis buvo gerokai išaugęs, ne veltui būtent to laikotarpio antikos mokslininkų (istoriko Tacito, geografo Ptolemėjaus) veikaluose pirmą kartą minimos baltų gentys. Taigi tada (I a. po Kr.) prasidėjo baltų proistorės laikotarpis.
Romos imperijai išgyvenant krizę gintaro prekybos kelių reikšmė sumenko, nors, kaip matyti iš gotiškų šaltinių, net ir žlugus Vakarų Romos imperijai baltai siekė juos atkurti. Silpstant Romos imperijai, prasidėjus Didžiajam tautų kraustymuisi (IV-VII a.), neramumai siekė ir baltų gyvenamus kraštus: hunų ir alanų antplūdžiai šiek tiek kliudė ir Lietuvos teritoriją, bet daugiausia pokyčių atnešė slavų veržimasis iš pietų į Dnepro baltų žemes.
Padėčiai stabilizavusis, Europoje plačiai išplitus krikščionybei, plečiantis misijų veiklai, jos pradeda užklysti ir į baltų gyvenamas vietas. Iš pradžių X-XI a. misijos buvo taikingos, o vėliau − po maždaug 200 metų, kryžiaus karų Artimuosiuose Rytuose kontekste, jos įgavo agresyvų pobūdį: rytinėje ir pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje įkurti riterių vienuolių ordinai, skirti aplinkinių žemių atvertimui į krikščionybę. Žinoma, ordinai turėjo ir politinių tikslų, kurie turėjo mažai ką bendro su religinėmis misijomis, todėl rytų Baltijos regione prasidėjo ilgų ir žūtbūtinių kovų dėl egzistencijos metas. Didelė dalis baltų genčių (prūsai, latgaliai) buvo pavergti, o tuo metu jau egzistavusiai Lietuvos valstybei vis dėlto pavyko atsilaikyti.
Nerijus Babinskas
